Pro blakstienų plyšius. Antano Gerliko paroda „Kopos“ ŠMC

Vos įžengus į Antano Gerliko sukurtą patirtį-parodą „Kopos“, įžengiu į atmintyje lyg smėlyje įstrigusią ir jau kiek apipustytą J.G. Ballard’o novelės „Amžinybės diena“ (The Day of Forever, 1966) peizažą. Žemei sustojus suktis, laikas neteko prasmės, tad dienos ir nakties – laiko tarpų – veikėjai ieško judėdami erdvėje. Halliday į Afrikoje įsikūrusį ištuštėjusį miestą Columbine Sept Heures atvyksta iš Šiaurės, Trondheimo miesto Norvegijoje, ieškoti sapnų, ieškoti miego. Sept Heures mieste – sustingusi prieblanda, kurioje išdžiuvusius baseinus ir upes smėlis dengia vis storesniu sluoksniu, o tuščios pastatų liekanos kybo tarp raudonos šviesos ir nakties. Judėjimas po „Kopų“ erdvę tapo judėjimu ta prieblandos riba – tarp sapno – dar neatėjusio ir neišėjusio – ir „tikrų“ patirčių. Tarp aiškaus supratimo ir pasąmoninio mirgėjimo. „Vaikščiojant tamsoje, palipus aukščiau ant krašto, ant aukšto kalno, atsivėrė lyguma, kurioje pastatyti statiniai sudaryti iš kolonų ir perdangų. Aukšti, dideli statiniai. Kai kurios perdangos sutampa su kito statinio perdangomis. Kiekvienas aukštas apžvalginis. Tuščias, ramus, besitęsiantis iki horizonto miestas.“ – vedžioja menininkas mus mieste, plytinčiame viename iš jo sapnų, lyg atliepdamas J.G. Ballard’o vizijas. O gal tai Halliday’ų pagaliau aplankęs sapnas?

Alžyro dykumos molio sienų spalva panardino Šiaurinę ŠMC salę į sauso karšto oro svaigulį, o „Kopų prototipų“ piešinių popierius, rodos, net ėmė lengvai pleventi lyg nuo įkaitusio oro gūsių. Ant salės galinės sienos projektuojamame videofilme „Dienos susidėvėjimas“ besisukantys vaizdai – taip pat tarsi išblukinti (ar blunkantys per dienai skirtą laiką) saulės, arba lyg žiūrint į supančią aplinką pro vos pravertus vokus, kuomet šviesa per blakstienų tarpus kuria švelnią miglą, o paskui pakeliant vokus ir viską pamatant visu ryškumu (tik nežinia, kas eina pirma – ar ryškūs ir vėliau besidėvintys, blunkantys vaizdai, ar atvirkščiai. Nors tai veikiau panašu į patį mirksėjimą – begalinę tamsos-šviesos-tamsos kilpą, kuri nutrūksta tik naktį).

O gal tos pasikartojančios įvairiakryptės linijos – visai ne kopos, o blakstienos? Visa paroda yra tas blakstienų plevenimas, neapčiuopiamų dalykų čiuopimas. Mėginimas sugriebti tą „tinkamą momentą“ – blakstienos judesio spektrą – nuo minkštos tamsos iki viską užliejančios šviesos. Nukirstų medžių charakterio kaitos, dažo dengimosi vienas ant/šalia/per kitą, minties, kurią reikia pagauti ir užrašyti, nors ji tarsi cukraus vata – čia jau tampa forma, čia jau tirpsta. Tarpai tarp linijų, tarp blakstienų plaukelių – tai tarpai tarp betono kolonų, tarp žodžių ant sienų pakabintuose tekstuose, tarpai tarp vaizdinių ir žiūrovo minčių ir atsineštų patirčių, ir visa tai, kas tuose tarpuose telpa. Fiziniai daiktai ir patirtys transformuojasi į sapnus, kaip priešaušryje, kai protas jau būdrauja, bet dar leidžia vaizduotei siautėti jungiant ir keičiant patirtus dalykus su nepatirtų dalykų ilgesiu. O iš sapnų atkeliavę vaizdiniai ar mintys materializuojasi tikrus fizinius garsus skleidžiančiame instrumente („Muzikos instrumentas“, 2013), rašalo piešinyje („Judesio tūris“, 2013) ar su kitais kūriniais keliaujančiame stale (Stalas parodoms „A CAB“, kurtas drauge su Laura Kaminskaite, 2014).

Bet jei sugrįžtume prie mums siūlomo Gerliko parodos skaitymo – kopų – ir trumpam pamirštume blakstienas? Vis tiek įsmuksime į tą patį neapčiuopiamumą: kopų judesio gaudymą. Antano ranka, laikanti pieštuką, yra kryptį keičiantis vėjas, stumdantis masę į formas tuštumoje. Juk dažniausia perpustytą smėlį randame rytą, po nakties? Rankos vėl ir vėl brėžiamos linijos kaip nesąmoningas smilčių žarstymas vis tiek kuria raštą, kuria prototipą. Ne viename iš parodoje sutinkamų menininko pokalbių su rašytoju, meistru ar menininku tas leidimasis vesti – ranką, mintį, vaizdinį – kažkam kitam išnyra vis kita briauna. Antano sapnuose (o gal vaizduotėje? Bet argi tai svarbu?) jis leidžiasi vedamas stiprios Jėgos, kuri nuveda ten, kur klausimai nebeturi atsakymų, tik nuojautą. Tačiau tam, kad nuojauta peraugtų į kažką esmingesnio, reikia nusimesti įprastą pasaulio supratimo logiką. „Tam, kad kurtum istoriją, turi sukurpti naują logiką, tokią, kokios iki tol nežinojai.“ – sako Antanas rašytojui ir kuratoriui Post Brothers.

Ankstesniuose savo kūriniuose Antanas leido mums pažvelgti į aplinką, remiantis dar nepatirta logika – iš šuns perspektyvos pasivaikščioti po muziejų, klausytis daiktų istorijų ar paties sukurtų mokslinės fantastikos scenarijų. Kokią logiką menininkas siūlytų mieste, kuriame nėra šešėlių, sapnų ieškančiam Halliday (arba nuo apniukusio oro apsnūdusiam ir toliau kavos puodelio nematančiam žiūrovui)? T.y. kokią logiką pasitelkti, jei įprasta logika (kiekvienas iš mūsų turi šešėlį, sako Gintautas Trimakas kitame pokalbyje su menininku) nebeveikia? Vidinę logiką, tačiau tokią, iki kurios leidiesi atvedama(s) kažko kito – žodžio, kvapo, atminties vaizdinio, svaigulio, jėgos, persekiojančios vizijos (tokios kaip tarp tuščių architektūrinių liekanų prieblandoje einančios moters, kuri atviliojo Halliday į Pietus, į smėlingą ir apleistą peizažą) ar galų gale automobilio, kaip tai daro aplink mašiną šokantys ghost rider’iai Oklande. „Kopos“ kviečia judėti skirtingomis logikomis, netapti apžėlusiais nejudriais smėlio kalnais. „Kopų prototipai“ – galimi tokio judėjimo prototipai – virpantys tarp nesąmoningumo ir logikos, laisvumo ir griežto rašto, ryškios linijos ir blakstienos mirksnio.

Novelės pabaigoje Halliday atsikrato moters tuščiame mieste vaizdinio ir patraukia automobiliu į dieną. Kai pabosta būti vedamam kažko kito, galima tiesiog tuo kažkuo atsikratyti. Nors trumpam. Pavyzdžiui, jį užrašant, įmedžiaginant ar… pakeičiant seną kažką į kažką naują.

Be the first to comment on "Pro blakstienų plyšius. Antano Gerliko paroda „Kopos“ ŠMC"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*