Naujas muziejus kaip procesas (tęstinumai, įtrūkiai ir gražūs sutapimai)

Š. m. spalio 18-21d. keturių dienų maratonu Vilniuje prasidėjęs MO muziejaus atidarymas buvo startas, pasak organizatorių, „pilnas gyvybės, garsų, balsų ir, žinoma, žMOnių“. Pagal starchitekto Daniel Liebeskindo projektą sostinės senamiesčio siluetą iškirto balta aštriabriaunė dėžė, daugumą kultūros žMOnių įvykis taip pat „iškirto iš koto“ (tokios greitos naujo muziejaus realizacijos Lietuvoje dar nematėme), supurtė šventiniu šurmuliu. Pasak Marijaus Gailiaus, visa tai „turėjo sukelti Stendalio sindromą arba bent estezę ir ekstazę. Vilniuje buvo susprogdinta meno bomba“.[1] Po smūginio įspūdžio galima džiaugtis ne vien žiniasklaidoje gausiai aprašytu pristatymu, bet ir pagalvoti, kaip didžiausias privatus modernios dailės muziejaus „įsipaišo“ į platesnį egzistuojančių institucijų kontekstą. Juolab, jog dar prieš statinio atsiradimą MO jau gyvavo kaip ekspozicinių patalpų neturintis Modernaus meno centras, o Danguolė ir Viktoras Butkai Lietuvos kultūroje žinomi jau ne vienerius metus.

Lankantis dabartinėje parodoje „Visas menas – apie mus“ (kuratorė Raminta Jurėnaitė) ne pirmą sykį į dienos šviesą ištrauktus kūrinius galima buvo permąstyti naujoje aplinkoje ir per „lietuviškos tapatybės prizmę“, kaip siūlė parodos rengėjai. Tačiau apžiūrinėjant į kelias temas susiskirstytus maždaug 300 darbų (iš 5000 objektų rinkinio) neapleido mintis ir apie sudėtingesnius organizacinius klausimus bei tolimesnę lietuviškojo meno reprezentavimo perspektyvą. Tarkim, kalbant apie kolekcijos įveiklinimą svarbus tampa valstybės bei privataus sektorių santykis. Individuali iniciatyva šiuo atveju susidūrė ir net savaip susipynė su valstybės kultūros politika, todėl jau dešimtmetį besitęsianti MO istorija aprėpia ir bendresnius procesus.

Su biotechnologijomis ir genų inžinierija dirbusio sovietmečio mokslininko gana staigus tapsmas turtingu verslininku ir galiausiai kultūros mecenatu vyko daugeliu požiūriu keistoje dinamiškoje visuomenėje. D. ir V. Butkai nemažai keliavo, užsienyje pradėjo domėtis garsiais muziejais, kaupė neišdildomus įspūdžius. Galiausiai jiems šovė į galvą mintis, kad kažką panašaus galima būtų sukurti namie. Susipažinę su meno šedevrais kaip eiliniai, ekspertiniame meno pasaulyje nedalyvaujantys žiūrovai, verslininkai neslėpė susižavėjimo tuo, ką pamatė. O svetur į akis visų pirma krisdavo, jog modernaus meno šventovės būdavo pilnos edukacinių iniciatyvų, neva sunkiai suprantamus šiuolaikinio meno kūrinius apspitusių vaikų, į žinovo statusą nepretenduojančių smalsuolių. Žmonių dėmesio nestokojantis ir nenuobodus muziejus atrodė būtent tai, ko trūko Lietuvoje.

Ir, rodės, trūko visai nedaug, jog pagaliau taptume „normalia“ (suprask, vakarietiška) šalimi. Lietuvos kultūra – jau nebe „posovietinė“, o ir kultūros politika jos strategų lūpomis jau kadaise buvo žadėjusi „pilnai susitvarkyti“ (sunku būtų ir išvardinti progas bei datas, Seimo sprendimus ir ministerijų nutarimus, turėjusius tą naująjį normalumą paskatinti). Vis dėlto netikėtomis mentaliteto samplaikomis intriguojančio (po)sovietmečio tradicijos praslydo ir į naujojo tūkstantmečio laiką bei status quo puoselėjančias struktūras. Šalies narystė ES nesuteikė ilgai lauktų garantijų meno kūrėjams mokesčių srityje, nuo vadinamųjų europietiškų standartų šviesmečiais atsilieka ir apgailėtini kultūros darbuotojų atlyginimai. Įstatymai ir formaliosios taisyklės gali būti pakeisti pernakt. Tačiau tapo akivaizdu, jog neformalūs nerašyti įpročiai kartais tęsiasi ne vieną dešimtmetį (panašiai kaip kai kurių institucijų vadovų kadencijos). Artinantis valstybės šimtmečio jubiliejui valdžia pasiuntė menininkams signalą, jog nacionalinių įstaigų asignavimams lėšų neliks. Visai neseniai žiniasklaida vėl pastebėjo, jog “pirmasis specialiai pastatytas privatus meno muziejus Vilniuje atidarytas tuo metu, kai Finansų ministerija planuoja beveik 6 mln. eurų sumažinti asignavimus, skirtus kultūrai kitų metų biudžete.[2]

Tokiame kontekte MO siekia ne tik pagyvinti – išjudinti ir praplėsti – Lietuvos moderniojo ir šiuolaikinio meno istorijos pasakojimo galimybes. Naujasis muziejus ėmėsi klibinti ir tranzitinėje būklėje užstrigusius kultūros politikos reikalus. Kaip minėta, svarstant apie tokį klibinimą pažangos ir modernizacijos retorika gali būti kiek apgaulinga. Verta nepamiršti, jog po nepriklausomybės atgavimo jau išgyvenome ne vieną daug žadančios pradžios momentą ir ne vieną nusivylimą; išnaudotos kai kurios puikios galimybės, tačiau būta ir neišsipildžiusių ar net nepagrįstų lūkesčių. Vis dėlto įsijungus į ES bendriją prasidėjo ir paviršiuje ne visada matomi reikšmingi pokyčiai, pagausėjo tarptautinių intelektualinių mainų, kūrybinių kelionių bei ligi tol nematytų iniciatyvų. Visuomenė norom nenorom darėsi atviresnė, kultūrinė įvairovė tapo ne tik vadovėliniu raktažodžiu. Vis labiau brendo ir kritinė naujojo meno savimonė, klojusi simbolinius pamatus taip pat ir tam, ką matome šiandien.

Be the first to comment on "Naujas muziejus kaip procesas (tęstinumai, įtrūkiai ir gražūs sutapimai)"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*